Mažas vaikas dar tik mokosi valdyti savo kūną. Jis griūva, keliasi, ropoja, lipa, linguoja, šokinėja. Tuo pačiu metu jis mokosi ir kalbėti. Dažnai šiuos du procesus laikome atskirais: vienas – fizinis vystymasis, kitas – kalbos raida. Tačiau, neurologijos požiūriu, tai yra susijusios sistemos.

KALBA YRA MOTORINIS VEIKSMAS

Kalba nėra tik skleidžiami garsai, tai sudėtingas motorinis veiksmas. Kad ištartų net paprastą žodį, vaiko smegenys turi suplanuoti, kokia tvarka ir kokiu tikslumu judės lūpos, liežuvis, minkštasis gomurys, kvėpavimo raumenys. Tai vadinama motoriniu planavimu – gebėjimu suplanuoti ir įvykdyti tikslų judesį. Įdomu tai, jog tas pats planavimo mechanizmas reikalingas ir tada, kai vaikas mokosi užlipti laiptais ar pagauti kamuolį. 

JUDĖJIMAS - TAI BŪDAS RINKTI INFORMACIJĄ APIE PASAULĮ

Ankstyvame amžiuje smegenys sparčiai kuria jungtis tarp judesio, klausos ir kalbos centrų. Todėl nenuostabu, kad vaikas, kuris aktyviai tyrinėja aplinką judėdamas, kartu aktyvina ir kalbos sistemą. Pirmieji žodžiai dažnai atsiranda ne ramiai sėdint, o veiksme. „Duok“, „dar“, „mama“ – tai žodžiai, kylantys iš poreikio, iš judėjimo situacijos ir iš tarpusavio sąveikos. 

Kai vaikas juda, jis: 

• po to geriau reguliuoja dėmesį, 
• stiprina kūno pojūčius (propriocepciją), 
• aktyvina ritmines smegenų struktūras, 
• mažina įtampą. 

Fizinis aktyvumas trumpam padidina neuromediatorių, tokių kaip dopaminas ir noradrenalinas, išsiskyrimą. Būtent šios medžiagos labai svarbios dėmesio palaikymui. Dėl to po judėjimo vaikams dažnai lengviau susikaupti, klausytis ir atlikti užduotis. Visa tai palengvina kalbos atsiradimą ir informacijos išlaikymą.

RITMAS KURIA KALBĄ

Kalba turi ritmą. Skiemuo po skiemens, žodis po žodžio – tai yra seka, o seka yra ritminė struktūra. Įdomu tai, jog smegenys apdoroja kalbos ritmą naudodamos tas pačias sistemas, kurios apdoroja muziką. Tyrimai rodo, kad ritminė kalbos struktūra (kirtis, skiemenų trukmė, intonacija) padeda vaikams segmentuoti žodžius ir greičiau mokytis kalbos. 

Ne atsitiktinai mažiems vaikams padeda: 

• plojimas pagal skiemenis, 
• dainelės ir eilėraštukai su judesiais, 
• pirštukų žaidimai. 

Ritmas padeda stabilizuoti kalbos seką. Kai kūnas juda ritmiškai, smegenys lengviau suvokia žodžio struktūrą. Todėl vaikai dažnai aiškiau taria žodžius dainuodami nei kalbėdami spontaniškai. 

KODĖL KAI KURIEMS VAIKAMS SUNKIAU?

Kai kuriems mažyliams sunku planuoti judesį. Jie gali dažniau griūti, sunkiau išmokti minti dviratį, ilgiau mokosi užsegti sagas. Kartais šalia to pastebima ir kalbos sunkumų: netaisyklinga garsų tvarka, susipainioję skiemenys, lėtesnis naujų žodžių atsiradimas. Tai nereiškia, kad kiekvienas motorinis sunkumas būtinai reiškia ir kalbos problemą. Tačiau kūnas ir kalba dalijasi dalimi bendrų neurologinių mechanizmų. Jei planuoti judesį sudėtinga, planuoti kalbos judesius taip pat gali būti sunkiau. Todėl svarbu žiūrėti į vaiką visapusiškai – ne tik kiek žodžių jis moka, bet ir kaip jis juda, kaip koordinuoja savo kūną, kaip reaguoja į ritmą. Kartais vaikams prieš pradedant lankyti logopedines pratybas, reikia kineziterapeuto pagalbos arba abiejų vienu metu. 

Svarbiausia – gera emocija ir ryšys, nes kalba gimsta gyvoje sąveikoje. 

VAIKAS NEKALBA TIK BURBA

Svarbu suprasti, kad vaikai nekalba tik burna. Jie kalba visu kūnu – mojuoja rankomis, stebi akimis, įtraukia mimiką, gestus ir balsą. Pirmieji žodžiai yra judėjimo tęsinys. Todėl, kai leidžiame vaikui laisvai judėti, tyrinėti ir nuolat bendraujame su juo, o į kasdieną įtraukiame daineles, eilėraštukus su judesiais ir įvairius pirštukų žaidimus, – mes ne tik stipriname jo smulkiąją ir stambiąją motoriką, bet ir kuriame pagrindą kalbai. Ankstyvoji raida yra vientisas procesas, kuriame kūnas ir kalba auga kartu. O kuo daugiau judesio vyksta su prasme, tuo daugiau galimybių kalbai atsiskleisti.

Ką gali daryti tėvai kasdien? 

Ankstyvame amžiuje (naudinga ir vėliau) reikėtų įtraukti judesį į kalbą: 

• Sakykite trumpus žodžius ir tuo pačiu metu atlikite veiksmą: „einam“, „šokam“, „bėgam“, „metam“. 
• Plokite skiemenis kartu su vaiku („ma-ma“, „pe-lė“). 
• Dainuokite ir judėkite – linguokite, sūpuokite, sukitės. 
• Žaiskite pirštukų žaidimus su pasikartojančiomis struktūromis. Pavyzdžiui, gerai žinomą žaidimą „Virė virė košę“.

Straipsnio Mamos žurnale autorė UMO studijos ir darželio edukologė, logopedė, lektorė Indrė Neimantė.