Puoduko etapas dažnai ateina tyliai – be aiškios datos ar instrukcijos. Jis neįvyksta per dieną ir retai atrodo taip, kaip tikėjomės.

Puoduko etapas nėra lenktynės 

Dažniau įgūdis ateina per kasdienes smulkmenas: vaikas vis dažniau nori „pats“, ima pastebėti savo kūno pojūčius, parodyti, kai „kažkas įvyko“ sauskelnėse ir stebėti suaugusiųjų pasaulį, ką mama ir tėtis daro tualete. Tai vaiko augimo procesas, kuriame svarbiausia ne greitis, o saugumas ir pasitikėjimas savimi. Puoduko etapas nėra lenktynės. Tai laikas, kai vaikas mokosi pasitikėti savo kūnu, o tėvai – pasitikėti vaiku, tad reikia kantrybės.

Pirmieji žingsniai susidraugavimo su puoduku link 

• Pasirengimas prasideda dar iki puoduko. Dažnai galvojame, kad mokymasis ant puoduko prasideda tada, kai vaikas pirmą kartą ant jo atsisėda. Tačiau iš tiesų viskas prasideda kur kas anksčiau, dar tada, kai vaikas pradeda jausti savo kūną, suprasti savo pojūčius ir pastebėti, kas vyksta aplinkui. Vaikas, kuris jau geba trumpam susikaupti, supranta paprastus susitarimus, rodo emocijas ir vis dažniau nori „pats“, natūraliai artėja prie šio etapo. Tokiu metu puodukas tampa ne nauju išbandymu, o dar vienu būdu parodyti savarankiškumą. Kai kuriems vaikams šis laikotarpis ateina sulaukus pusantrų metų, kitiems kur kas vėliau, bet galite būti ramūs – anksčiau ar vėliau visi vaikai tam subręsta. Svarbiausia stebėti ir palaikyti vaiko susidomėjimą puoduku, o ne atkakliai vis skatinti. Visi vaikai ugdosi savo tempu, tad gerbkime vaikų raidą. 
• Paverskite tai žaidimu, o ne pagrindiniu tikslu. Pirmoji pažintis su puoduku neturėtų būti susieta su „privalėjimu“, ir puodukas neturėtų tapti svarbiausiu dienos tikslu ar namų „centriniu objektu“. Kai jis per daug akcentuojamas, vaikas tai gali suprasti kaip spaudimą. Geriausia, kai puodukas tiesiog atsiranda ir „gyvena“ namuose, kaip dar vienas daiktas apie kurį galima kalbėti, jis stovi matomoje vietoje, yra pasiekiamas, bet nereikalauja ypatingo dėmesio. Vaikas gali prie jo prieiti, jį apžiūrėti, pabandyti, atsisėsti su drabužiais, gali pasodinti ant jo meškiuką ar lėlę, vaikščioti pro šalį ir vėl sugrįžti. Šis laisvas santykis leidžia puodukui tapti saugiu ir pažįstamu. Vaikams labai svarbus saugumo jausmas. Kai puodukas pristatomas per žaidimą, be lūkesčių ir spaudimo, jis tampa pažįstamas ir nekelia nerimo. Leiskite pačiam vaikui spręsti, kada atsisėsti, net jei pirmomis dienomis tai bus tik su drabužiais ir trumpam.
  Kartais jaukintis puoduką padeda mažos gudrybės: trumpa pasaka, dainelė, laikrodis, kuris „skaičiuoja“, kiek pasėdėti. Svarbu, kad sėdėjimas netaptų kova.
• Rutinos svarba. Vaikai labai gerai jaučiasi, kai yra struktūra, žino, kas po ko vyksta, todėl mokymasis sėsti ant puoduko dažniausiai geriausiai sekasi tada, kai jis tampa natūralia dienos ritmo dalimi.
  Siūlykite vaikui sėstis ant puoduko tais momentais, kai kūnas yra natūraliai linkęs išsituštinti: ryte po pabudimo, prieš lauką, po pietų miego, po valgio ar prieš maudynes. Tai taip pat ir natūralūs sustojimo taškai, kuriuose vaikas lengviau priima naujus įpročius. Tai svarbu ne tam, kad vaikui „pavyktų“, o kaip tik padeda vaikui susieti kūno pojūčius su veiksmu.
  Net jei tuo metu „nieko neįvyksta“, vadinasi, šiandien taip ir turi būti, vaiko patirtis vis tiek yra kaupiama, mokymasis vyksta tyliai, be matomo rezultato. Svarbiausia, neskubinti vaiko ir nevertinti rezultato. Šiuo etapu mokomasi proceso, ne rezultato.
• Kūno ženklai „kalba“. Maži vaikai retai iš karto pasako, kad nori ant puoduko. Dažniau jie siunčia ženklus: staiga nustoja žaisti, sustoja, susikaupia, atsitraukia į kampą, ima muistytis ar keičiasi jų veido išraiška. Stebėdami šiuos signalus, galime padėti vaikui susieti pojūtį su veiksmu, pavyzdžiui, švelnus pasiūlymas – „matau, kad gal nori ant puoduko?“ – padeda vaikui jaustis suprastam, pasitikėti savimi, o ne būti kontroliuojamam. Laikui bėgant, šie ženklai tampa aiškesni, o reakcija greitesnė. 
•  Sėkmė – tai ne tik puoduko „turinys“. Esame įpratę, kad sėkmę matuojame pasiektu rezultatu, tačiau šiuo etapu svarbu keisti sėkmės supratimą. Sėkmė – kai vaikas pasakė, jog nori, kai pabandė, nors galbūt nieko ir nepadarė. Tai mokymosi ir naujo įgūdžio formavimo(si) etapas.
  Svarbiausia pagirti vaiką, jo pastangas, jo progresą, net jei vaikas tiesiog atsisėdo, pabandė ar pasakė, kad nori, – tai jau žingsnis pirmyn. Kai giriame vaiko pastangas, vaikas išmoksta nebijoti bandyti. Šypsena, apkabinimas, žodžiai „tau puikiai sekasi“, „aš matau, kaip stengiesi“ padeda vaikui jaustis saugiai ir motyvuotai. Svarbiausia vengti kritikos ar nusivylimo tono, vaikai jį jaučia ir gali užsisklęsti.
• Patogūs drabužiai – tylūs pagalbininkai. Mokantis sėstis ant puoduko labai svarbu, kad vaiko drabužiai netaptų papildomu išbandymu. Lengvai nusimaunamos kelnės, mažesnis rūbų kiekis, patogūs drabužiai vaikui leidžia jaustis savarankiškesniam ir greičiau sureaguoti į kūno signalus. Kai vaikas gali pats nusirengti ar bent jau nesusiduria su kliūtimis, mažėja nusivylimas, o sėkmės patirtys ateina greičiau ir natūraliau. Tad patogumas svarbesnis už estetiką, jis padeda vaikui pasitikėti savo gebėjimais. 

Dažniausios situacijos, ir kaip jas spręsti ramiai? 

• Kai vaikas priešinasi ir sako „nenoriu sėdėti!“. Atsisakymas sėstis, stiprios emocijos, pasipriešinimas dažnai reiškia ne „užsispyrimą“, o nuovargį, per didelį tėvų spaudimą, tempą arba netinkamą laiką. Jei vaikas nenori sėstis, tai nereiškia, kad procesas „nepavyko“, tai dažniausiai reiškia, kad vaiko emocinė ir fizinė raida dar nespėja paskui lūkesčius. Tai gali būti augimo šuolis, naujas raidos etapas, kokios nors ligos, dantų dygimas, aplinkos pasikeitimas ar tiesiog padidėjęs jautrumas. Tokiu atveju stabtelėkite kelioms dienoms ar net savaitei, pauzė netampa žingsniu atgal, o kaip tik tai pasitikėjimo ženklas, rodantis, kad vaiko savijauta svarbesnė už ritmą. 
• „Nelaimės“ yra mokymosi dalis. Net ir sėkmingai pradėjus, nelaimės yra neišvengiamos. Šlapi drabužiai nėra nesėkmė, tai mokymosi dalis. Tai nereiškia, kad grįžtate atgal, tai reiškia, kad vaikas mokosi. Ramus reagavimas („nieko tokio, kitą kartą pabandysime“) padeda išvengti gėdos jausmo, kuris gali stabdyti vaiko progresą. Jei „nutikimų“ vis tik daugėja, verta trumpam grįžti prie sauskelnių ir bandyti iš naujo be kaltės jausmo. 
• Dienos ne namuose. Mokantis sėstis ant puoduko, svarbu tinkamai pasiruošti situacijoms, kai išeinate iš namų. Atsarginiai drabužiai, puoduko pasiėmimas kartu (jei yra tokia galimybė), aiškus susitarimas su vaiku („jei norėsi, pasakysi“) ir rami nuostata padės išvengti streso visiems. Vaikas jaučiasi drąsiau, kai žino, kad taisyklės nesikeičia: jis bus išklausytas, jam bus padėta, net jei ne viskas pavyks. Aiškūs, ramūs susitarimai ir pasiruošimas padeda vaikui jaustis užtikrintai ir už namų ribų. 
• Darželis ir puodukas. Puoduko tema dažnai tampa ypač jautri artėjant darželiui ar jau pradėjus jį lankyti. Natūralu, kad tėvai jaučia spaudimą iš aplinkos, iš lūkesčių, kartais net iš pačių savęs. Tačiau svarbu prisiminti: puoduko mokymasis neturi tilpti į darželio grafiką, jis turi tilpti į vaiko raidą. Vaikai labai skirtingai reaguoja į pokyčius. Vieniems darželis tampa postūmiu, kitiems – papildomu stresu, kuriam reikia daugiau laiko prisitaikyti. Kai vaikas jaučia, kad namuose jis bus suprastas ir palaikytas, net jei dar ne viskas pavyksta, jam lengviau drąsėti ir žengti pirmyn. 

Ko nedaryti mokant vaiką sėstis ant puoduko? 

• Nelyginti vaiko su kitais. Kiekvienas vaikas auga savo tempu. Lyginimas kelia įtampą, o ne motyvaciją. 
• Skubinti ar versti sėdėti. Spaudimas dažnai sukelia priešingą reakciją – pasipriešinimą. 
• Gėdinti dėl „nelaimių“. Gėda stabdo mokymąsi ir kuria nesaugumo jausmą. 
• Reikalauti rezultato kiekvieną kartą. Puodukas yra procesas, ne testas. 
• Prarasti ramybę. Vaikai labai greitai perima suaugusiojo emocijas. 

Puoduko etapas praeina, santykis – lieka. Vaikas išmoksta, sauskelnių etapas lieka už nugaros, o kasdienybė pasikeičia. Tačiau tai, ką vaikas išsineša iš šio etapo, nėra pats puodukas. Tai jausmas, kai jis buvo išklausytas, kai galėjo klysti, kai šalia buvo ramus ir palaikantis suaugęs. Vaikas neprisimins, kada tiksliai išmoko sėstis ant puoduko, tačiau jis prisimins, kad tuo metu buvo saugu būti savimi. O tai ir yra didžiausia dovana, kurią galime duoti augančiam žmogui. 

Straipsnio Mamos žurnale autorė UMO studijos ir darželio bendrakūrėjė Dovilė Naujokaitė.